Spektaklio epilogas, kuriame veiksmas iš scenos persikelia į didelį ekraną scenos dugne. Matome Marių klaidžiojantį psichiatrinės ligoninės koridoriais. Vedamas vienas per kitą limpančių balsų ir garsų, jis atsiduria priešais televizorių. Ekrane jis mato save įvairiais gyvenimo etapais, praeitis virsta dabartimi, fikcija ima pintis su realybe.
Šiame spektaklyje projekcija veikia ne kaip pagalbinis scenografijos elementas, o kaip pasakojimo įrankis. Jos turinys – naratyvinis, įsipinantis į bendrą spektaklio dramaturgiją. Užtemus šviesoms scena tampa kino sale, kur ekrane toliau vyksta veiksmas.